Metalinių kopijų gamyba elektrocheminiu būdu; naudojama gaminant poligrafines klišes, stereotipus, raižinių kopijas, spausdinimo štampus.

Iškiliaspaudės formų kopijų gaminimas galvanoplastikos būdu.

Leidinys, kuriame spausdinama technikos, technologijos bei gamybos organizavimo informacija, skirta gamyboje dirbantiems specialistams.

Antikvos tipo šriftas, vartojamas kai kuriose šalyse knygų leidyboje; XVI–XVIII a. plačiai vartotas Vilniaus spaustuvėse.

To paties piešinio, stiliaus ir paskirties šriftų rinkinys; pagal šriftų kontrastingumą, raidžių konstrukciją, paskirtį dažniausiai išskiriamos šešios garnitūrų grupės.

Slapyvardis, sudarytas iš vietovardžio.

Kontaktinis spaudos būdas, kai spaudos formos spausdinamieji elementai yra įdubę, o tarpiniai iškilūs, aukštesni. Spausdinant dažai užpildo visą formą, bet nuo iškilusių tarpinių elementų specialia plokštele (rakeliu) jie nubraukiami, ir ant atspaudo patenka tik iš įdubimų.

Viena iš dviejų senovės slavų abėcėlių, turinti 40 raidžių; kilusi iš graikų rašto, vartota X a. Nuo kitos abėcėlės – kirilicos – skiriasi raidžių įmantrumu ir puošnumu.

Lotyniškasis gotikos stiliaus šriftas, susidaręs X–XI a. Italijoje bei Prancūzijoje; pirmą kartą spausdinimui panaudojo J. Gutenbergas XV a. Turi 4 atmainas: tekstūrą, fraktūrą, švabacherį ir gotiškąją antikvą.

Brėžinys, vaizduojantis įvairių reiškinių ir su jais susijusių veiksnių tarpusavio ryšius (santykius, kitimą ir pan.); laikraščių ir žurnalų spausdinimo (gamybos technologinio proceso) kalendorinis ar valandinis planas.

Ant metalo, medžio ar akmens padarytas raižinys (spaudos forma) arba to raižinio atspaudas.

Rusų raidynas, kirilicos modifikacija, 1708 m. pradėta vartoti (Petro I iniciatyva) pasaulietinėje Rusijos spaudoje, įvedus 5 naujas raides; 1918 m. buvo modifikuota ir tapo dabartine rusų abėcėle.

Rašto sistema, kurioje naudojami sutrumpinimai ir supaprastinti ženklai sakytinei kalbai užrašyti.

Antspaudas su parašu ar kitokiu rankraštiniu tekstu arba to parašo ar teksto atspaudas dokumente; įrašas antraštiniame lape, nusakantis oficialaus dokumento kategoriją ar jo panaudojimo tvarką.

šriftas, kurio raidžių linijos vienodo storio, nėra serifų; naudojamas laikraščių straipsnių antraštėms, skelbimams, afišoms.

XV a. viduryje Johano Gutenbergo sukurtas spaudos renkamaisiais spaudmenimis būdas, panaudojus jo išrastą metalinių spaudmenų gamybos ir jų liejimo specialiu prietaisu technologiją bei rankines spausdinimo stakles ( presą ) ir atspaudams gauti pagamintus spaustuvinius dažus.

Gotiškasis, smailiųjų raidžių, pirmasis spausdintinis šriftas (tekstūra), kuriuo 1456 m. buvo išspausdinta J. Gutenbergo vadinamoji 42 eilučių Biblija.